Kaip užjausti ar paguosti? :: Elgesio etiketo pagrindai

Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nė vieno žmogaus. Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį — mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tiek etiketo, kiek etikos reikalas. Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros.

Nelengva prakalbinti kenčiantį, ašarojantį žmogų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos! Tačiau šis žodis, virtęs trafaretu, praranda savo vertę. Galima surasti ir kitus žodžius, tegul jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys: Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos… Liūdžiu kartu su jumis. Kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą. Gal galėčiau kuo padėti?

Mokėti guosti — tai gyvenimo menas. Dar didesnis menas — sugebėti parengti žmogų, kai reikia jam pranešti skaudžią žinią, kai reikia įkvėpti stiprybės, kad nepalūžtų, išgirdęs didelę mylimo asmens nelaimę. Atsargiai reikia artimiesiems, draugams, net ir visai svetimiems pranešti tai, kas jiems labai skaudu, kas baisaus jų brangiems žmonėms staiga yra įvykę.

Jeigu nerandi tinkamo užuojautos žodžio, — geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių. Graudus žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Kartais svarbi ne pati paguoda, bet žmogaus pasiryžimas išklausyti kitą, sutrikusį, prislėgtą. Išsiliejęs, išsipasakojęs žmogus neretai sako: „Išsipasakojau — ir palengvėjo“. Reikia mokėti išklausyti kitą.

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi paguodos žodžiai — gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti — ašaros nepadės; nuo nelaimės nepabėgsi… — tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Užuojautos ir paguodos žodžiai gali būti labai įvairūs. Vienaip guodžiame mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip darbo draugus, kaimynus.

Užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, sakyti iškilmingu balsu tarsi kokią prakalbą — nederėtų. Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse galėtume ilgesnę užuojautą išreikšti artimiesiems. Trumpi turėtų būti ir vainikų, kapų paminklų užrašai, laikraščiuose skelbiamų užuojautų žodžiai.

Reklama



  • Vaišių stalo dekoravimasVaišių stalo dekoravimas
    ... turi būti ne tik skanu, bet turi būti ir gražu, neužtenka vien tik gražios aplinkos, svarbu ir gražus stalas bei gražiai dekoruoti - papuošti patiekalai...

    Skaityti »

  • Etiketo subtilybės NiujorkeEtiketo subtilybės Niujorke
    ...susiraskite gerą advokatą. Jokie rimtesni sandėriai Niujorke nevyksta vien tik rankų paspaudimu. Būkite itin korektiškas kolegų atžvilgiu: Niujorke lengva būti apkaltintam rasine, religine ar kultūrine diskriminacija...

    Skaityti »

  • Ko nereikėtų užmiršti pasisveikinant?Ko nereikėtų užmiršti pasisveikinant?
    Jei pamatėte pažįstamą tolumoje (kitoje gatvės pusėje, autobuse ir pan.), ir jis taip pat jus pastebėjo, sveikinamasi galvos linktelėjimu, pamojuojant ranka nusilenkimu, šypsena. Garsiai šaukti netinka ...

    Skaityti »

  • Rankos pabučiavimasRankos pabučiavimas
    Tolimoje praeityje rankos pabučiavimas buvo gan populiarus. Jis buvo pagarbos moteriai ženklas. Vyriškis palinkdavo prie damos rankos, užuot prisitraukęs jos delną ...

    Skaityti »

PradžiaMes facebook'e Svetainės versija mobiliems