Kaip užjausti ar paguosti? :: Elgesio etiketo pagrindai

Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nė vieno žmogaus. Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį — mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tiek etiketo, kiek etikos reikalas. Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros.

Nelengva prakalbinti kenčiantį, ašarojantį žmogų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos! Tačiau šis žodis, virtęs trafaretu, praranda savo vertę. Galima surasti ir kitus žodžius, tegul jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys: Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos… Liūdžiu kartu su jumis. Kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą. Gal galėčiau kuo padėti?

Mokėti guosti — tai gyvenimo menas. Dar didesnis menas — sugebėti parengti žmogų, kai reikia jam pranešti skaudžią žinią, kai reikia įkvėpti stiprybės, kad nepalūžtų, išgirdęs didelę mylimo asmens nelaimę. Atsargiai reikia artimiesiems, draugams, net ir visai svetimiems pranešti tai, kas jiems labai skaudu, kas baisaus jų brangiems žmonėms staiga yra įvykę.

Jeigu nerandi tinkamo užuojautos žodžio, — geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių. Graudus žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Kartais svarbi ne pati paguoda, bet žmogaus pasiryžimas išklausyti kitą, sutrikusį, prislėgtą. Išsiliejęs, išsipasakojęs žmogus neretai sako: „Išsipasakojau — ir palengvėjo“. Reikia mokėti išklausyti kitą.

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi paguodos žodžiai — gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti — ašaros nepadės; nuo nelaimės nepabėgsi… — tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Užuojautos ir paguodos žodžiai gali būti labai įvairūs. Vienaip guodžiame mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip darbo draugus, kaimynus.

Užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, sakyti iškilmingu balsu tarsi kokią prakalbą — nederėtų. Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse galėtume ilgesnę užuojautą išreikšti artimiesiems. Trumpi turėtų būti ir vainikų, kapų paminklų užrašai, laikraščiuose skelbiamų užuojautų žodžiai.

Reklama



  • Etiketą atitinkantis stalo serviravimasEtiketą atitinkantis stalo serviravimas
    Dėliojant įrankius kotelių galai sulyginami su pagrindinės lėkštės apatiniu kraštu. Vidurinė įrankių pora gali būti pastumiama šiek tiek atokiau nuo stalo briaunos negu kitos dvi įrankių poros. Jei turime tik užkandžių arba tik pagrindinio patiekalo įrankius, viena jų pora taip ...

    Skaityti »

  • Asmeninio naudojimo stalo įrankiaiAsmeninio naudojimo stalo įrankiai
    Didysis peilis ir šakutė, skirti valgyti antruosius patiekalus, išskyrus žuvį. Didžioji šakutė dar gali būti naudojama kaip įrankis įsidėti iš bendro indo (neturint specialios), jei patiekalas be garnyro. Jei patiekalas patiekiamas su garnyru, dedama šakutė ir šaukštas ...

    Skaityti »

  • Kaip valgoma sriuba?Kaip valgoma sriuba?
    Paprastai, sriubos, tiek su tirščiais, tiek be jų, pilamos į gilias lėkštes arba sriubos puodelius. Šaukštas dedamas dešinėje indo pusėje. Sriubos reikėtų pasemti pusę arba du trečdalius šaukšto, nes sklidino šaukšto vargu ar pavyks neišlaistyti. Labai mažai semti neverta ...

    Skaityti »

  • Stalo pasirinkimasStalo pasirinkimas
    Pagrindinė galiojanti taisyklė: kiekvienam pakviestajam reikia prie stalo turi būti skirta maždaug 60-80 cm vietos, matuojant nuo vieno valgomojo komplekto vidurio iki kito valgomojo komplekto vidurio, tam, kad jis netrukdytų kaimynams. Apvalus stalas idealiai tinka ...

    Skaityti »

PradžiaMes facebook'e Svetainės versija mobiliems