Rankos pabučiavimas
Šiuo metu retokai pasitaikantis protokolinis reiškinys. Tačiau Lenkijoje apie 80 proc. oficialių pasisveikinimų be šito neapsieina. Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi, norima, kad ją pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis moters ranka keliama aukštyn (ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos). Ranką reikia paimti už pirštų galiukų, bučiuojama žiūrint į ranką. Tolimoje praeityje rankos pabuciavimas buvo gan populiarus. Jis buvo pagarbos moteriai ženklas. Vyriškis palinkdavo prie damos rankos, užuot prisitraukes jos delna, jo lupos neturedavo paliesti rankos, bet buti 1-2 cm. atstumu nuo jos. Dabartineje visuomeneje ne dažnai yra buciuojama ranka. Šis gestas neteko buvusios prasmes. Jeigu megintumeme naudoti rankos pabuciavima kaip strategine priemone kilti karjeros laiptais, tai greiciausiai paaišketu, kad mes veltui stengiames. Juk visos mandagumo formos, netinkancios bendroms situacijoms, suvokiamos kaip isiteikimas ir vertinamos neigiamai. Jei šventineje aplinkoje ranka iškilmingai pabuciuoja tikras senosios mokyklos kavalierius, suprantame tai kaip ypatingos pagarbos ženklą. Taciau kitomis progomis, kai moterims, pavyzdžiui, labiau rupi profesinis pripažinimas bei pagarbus gestai, rankos buciuoti visai nedera. Moterys kartais sveikinasi ir atsisveikina pasibuciuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja ši sveikinimosi buda tik priglaudžiant skruosta prie skruosto.( Taip daroma todel, kad neisiteptu lupu dažais). Beto, vertėtų atminti, kad ranka bučiuojama tik patalpoje, jokiu būdu ne gatvėje..