Etiketas Prancūzijoje :: Ką vertėtų žinoti keliaujant
Prancūzai moka būti santūrūs ir elgtis formaliai, ypač su nepažįstamais. Tačiau jie mielai leidžiasi į kalbas apie meną ir literatūrą, kiną ir kulinariją, muziką ir istoriją. Paklauskite apie Šen Žermeno futbolo komandos pergales. Leiskite jiems liaupsinti mėgstamiausią restoraną ar vyną. Jiems bus smalsu sužinoti jūsų, kaip turisto, nuomonę (todėl sugalvokite ką nors protinga apie naujausią Luvro eksponatą). Domėsis ir jūsų akademiniais darbais bei interesais. Atsiminkite, kad jie labai žavisi sąmojingu protu ir atspalvių žaismu, o apsiskaitymas rodo aukštą intelektą.
Išvaizda Prancūzijoje daug reiškia. Tai, kaip žmogus atrodo visuomenėje, turi įtakos reputacijai. Prancūzai visais laikais sąmoningai prižiūrėdavo kūną. Sėdėdami tiek vyrai, tiek moterys koją ant kojos užsimeta per kelius. Jų stovėsena tiesi, rankos prie šonų, kojos suglaustos.
Viešai rodyti prielankumą įprastas reiškinys. Atrodo, kad jiems nesinori tokio didelio tarpusavio atstumo kaip kitiems vakariečiams. Pavyzdžiui, darant dokumento kserokopiją, bendradarbis prisišlieja visai šalia ir smalsiai įsistebeilijęs stebi darbo procesą beveik liesdamasis.
Jeigu kas nors suskaičiuotų, kiek sykių prancūzai kalbėdami gestikuliuoja rankomis, skaičius būtų įspūdingas. Bendraudami prancūzai laisvai ir sąmoningai naudojasi kūno kalba. Kolega gūžteli petį (kartais visai be žodžių), tuo pasakydamas, kad jūsų rinkodaros planas absurdiškas. Šypsena veide gali reikšti, kad per daug žavitės savo pristatymu. Nors prancūzai gana tiesūs ir nuoširdūs, mokėjimas suprasti jų kūno kalbą labai padės iškart įvertinti savo žodžių ar darbų poveikį.
Kontaktas žvilgsniu reiškia lygybės patvirtinimą. Tačiau pašalinių asmenų draugijoje tai reiškia visai ką kitą labai asmenišką dalyką. Todėl gatvėje ar restorane tiesioginis kontaktas akimis gali būti palaikytas "atsitiktinės pažinties ieškojimu". Kita vertus, žvilgsnio vengimas suprantamas kaip nedraugiškumas.
Kaip minėta, prancūzai šypsenų ir juoko veltui nedalina, ypač nepažįstamiesiems. Prancūzai šypsosi ir juokiasi tik tada, kai tam : "yra priežastis" - draugui, vaikui, meilės subjektui, reaguodami į pokštą. Vienas prancūzų žmogaus galimybių tyrimo žurnalas net suklasifikavo 13 įvairių šypsenų tipų pagal reikšmę, pradedant efemeriška (silpnumo, baimės), baigiant pajuokos (ką nors diskredituojant) šypsena. Tai dar kartą patvirtina, kad prancūzai analitiški - net šypsenas sugrupuoja pagal reikšmes.
Pirštais skaičiuoti pradeda ne nuo smiliaus, bet nuo nykščio.
Žiovaudami, kosėdami, naudodamiesi dantų krapštuku (kitiems matant labai retas atvejis!) burną prancūzai prisidengia ranka. Čiaudint prisidengiama nosine. Išsišnypšti nosį prie kitų laikoma vulgarumu.
Spragtelėti pirštais (net šaukiant padavėją) netaktiška. Kaip ir pliaukštelėti kumščiu į delną. Mirktelti, rodyti pirštais irgi nemandagu.
Klasikiniu Jungtinėse Valstijose tapęs ženklas okay (viskas gerai) nykščiu ir smiliumi suriesta o" raidė, kiti pirštai iškelti aukštyn prancūzams reiškia nulis", kitaip tariant, nieko vertas". "Viskas gerai" jiems yra aukštyn iškeltas nykštys.
Vien tik gališkas gūžtelėjimas pečiu prancūzams reiškia "tai absurdiška". Prie to dar skėstelti rankomis reiškia "man nerūpi". Jei delnas priglaudžiamas prie krūtinės, reiškia ką aš galiu dėl to padaryti?"
Laikyti rankose įsivaizduojamą fleitą ir ja groti norima pasakyti, kad kažkas per daug šneka ir nusibodo.
Ranka perbraukti kaktą reiškia "man jau iki kaklo gana" (J'en ai ras le bol). Pirštu sukalioti į smilkinį tikras beprotis" (dingue). Norint pasakyti: Kaip skanu!", pabučiuojami pirštų galiukai. Mirktelti ir trūktelti žemyn dešinį skruostą reiškia tu juokauji" (mon oeil). Lengvai pliaukštelėti pirštais kam nors į skruostą kaip kvaila".
Į moteris apdairiausia kreiptis Madame, nors jaunos netekėjusios panelės pageidauja kreipinio Mademoiselle. Į moteris reikia kreiptis pavarde, pvz., Bonjour, Madame Dupont arba Bonsoir, Mademoiselle Renaud.