Etiketas visiems

• » Moters apranga
  » Moterų aksesuarai
  » Vyrų apranga
  » Vyrų aksesuarai

• » Mada versle
  » Kaklaraiščių mada
  » Pirmas įspūdis
  » Aprangos kodas

Kaklaraiščių mada :: Aprangos etiketo pagrindai

Prie kostiumo dera ryšėti kaklaraištį. Kaklaraištis ir kostiumas (išskyrus sportinio ar klubinio stiliaus švarką) – neatskiriamos aprangos dalys. Užrištas kaklaraištis turi būti tokio ilgio, kad siektų apatinę diržo sagties ribą. Iš po plačiosios jo dalies neturi kyšoti (negali būti ilgesnis) siaurasis galas. Jeigu taip atsitinka, kaklaraiščio galą patartina kuo atsargiau, kad nesusilamdytų marškiniai, pakišti po jais pasinaudojus tarpeliu tarp sagų.

Kaklaraištis turi būti šviesesnis už kostiumą ir tamsesnis už marškinius. Pavyzdžiui, prie pilko kostiumo labiausiai tiks šviesiai pilkas kaklaraištis ir balti marškiniai. Žinoma, esama ir kitų variantų. Akivaizdu viena: pasirinkta kaklaraiščio spalva daug ką pasako apie žmogų.

Kaklaraiščių mados taip pat kinta – jie būna platesni ar siauresni, vienspalviai ar margaspalviai, dryžuoti, taškuoti ir t.t. Parinkti tinkamą kaklaraištį ne taip paprasta, nes jis turi derėti ir prie kostiumo, ir prie marškinių. Kontrastiškas spalvas galima derinti su neutraliais atspalviais, bet bene paprasčiausia suderinti tas pačias, tik skirtingo sodrumo, spalvas.

Norint išvengti nevykusių derinių reikia laikytis tokio principo: vienas iš trijų elementų – kostiumas, marškiniai ar kaklaraištis – gali būti margas. Margus marškinius ir margą kaklaraištį dėvintis vyras atrodo anaiptol ne elegantiškai, o su margu kostiumu, margais marškiniais ir margu kaklaraiščiu – netgi juokingai.

Kaklaraiščių esama įvairių – ryškių, gyvų ir švelnių, pastelinių spalvų, stambaus ir smulkaus piešinio. Piešinio stambumas turi būti atvirkščiai proporcingas amžiui – kuo garbingesnis amžius, tuo smulkesnis, švelnesnis turėtų būti piešinys.

Užsirišus kaklaraištį apykaklės kampučiai neturi styroti. Gulsčia apykaklė seniau buvo siūloma tik pilnajam Vindzoro mazgui, bet ji visai neprastai atrodo ir grakštesnio pusinio Vindzoro mazgo fone.

Gali kilti klausimas, ar visada nusiimtą kaklaraištį reikia atrišti. Jeigu jis pasiūtas iš pigaus audinio, to daryti neverta, – pakanka atleisti jo mazgą ir nusimauti per galvą. Jeigu kaklaraiščio audinys geros kokybės, standus, tuomet jį verta atrišti kiekvienąkart nusiėmus.

Perkamą kaklaraištį pirma reikia patikrinti: maždaug ties viduriu persverti per plaštaką ir pasižiūrėti, kaip atrodo siaurasis galas, – jeigu šis banguoja, vadinasi, kaklaraištis prastai sukirptas ir jo pirkti neverta. Kad kaklaraištis nepersisuktų ir kabotų tiesiai, audinys turi būti kerpamas įstrižai. Ypač kokybiški yra kaklaraiščiai, siūti rankomis. Kaklaraištis, kaip minėta, atspindi žmogaus individualybę, todėl vyras jį turėtų pasirinkti pats.

Varlytės (peteliškės) būna juodos, baltos, spalvotos ar margos. Juodos varlytės ryšimos su smokingu ir fraku, baltos – su fraku, o spalvotos su smokingu, o tam tikrais atvejais tinka ir prie kostiumo.

Su kostiumu dėvimi marškiniai turi būti kiek ilgesnėmis rankovėmis – iš po švarko kyšantys rankogaliai teikia elegantiškumo. Dvigubi, arba prancūziški, rankogaliai laikomi veiklaus, klestinčio ir elegantiško vyro simboliu. Nevertėtų pirkti marškinių, kurių rankogaliai susegami vien sagutėmis. Norint atrodyti elegantiškai, patartina įsigyti auksines (paauksuotas) arba sidabrines sąsagas, galima ir su neryškiais pusbrangiais akmenimis, o jei įmanoma – ir su brangakmeniais. Iš švarko rankovių turi „žvilgčioti“ apie pusę centimetro paprastų ir daugiau kaip centimetras dvigubų rankogalių. Jei rankogalių iš po švarko nematyti – įspūdis nekoks.

Du artimiausi kostiumo elementai neturi būti tapatūs. Kitaip sakant, jeigu kaklaraištis iš aksomo arba veliūro, marškiniai turi būti lygaus audinio, o šit švarkas taip pat gali būti šiauštinio audinio; jeigu marškiniai „su pūkeliu“, švarkas ir kaklaraištis – lygaus audinio.